Kas svarbiau Lietuvai šiandien, sportas ar kultūra?

Sveiki tėveliai, treneriai, pedagogai, politikai,
Kreipiuosi į visus be išimties, kadangi tai, ką noriu šiuo tekstu pasakyti, yra labai svarbu jūsų vaikui, paaugliui ir kiekvienam Lietuvos gyventojui. Buvo svarbu jau vakar, yra svarbu šiandien ir tikrai bus dar svarbiau rytoj.

Iš kur tos žinios?

Jau septynis metus dirbu su vaikais sportinio ugdymo srityje. Pagrindinė tos veiklos priežastis yra savi vaikai - esu trijų dukrų tėtis. Tiesiog vienu metu pajutau, kad jei neužsiimsiu savo paties vaikų ugdymu dabar, vėliau bus per vėlu. Turbūt sutiksite su manimi, kad tai labai svarbi priežastis tuo užsiimti. Septynerius metus tobulinau savo žinias panaudodamas savo ilgalaikę atmintį ir žinias, gautas studijų metu Lietuvos Sporto Universitete bei stebėdamas kitų trenerių metodikas, metodinius video siužetus. Galiu neprisiminti, ką vakar valgiau pusryčiams, tačiau vaikystės prisiminimai išliko ryškūs ir aiškūs, su pilna gama pojūčių ir emocijų pergyventų tuomet.

Asmeninė patirtis.

Labai aiškiai prisimenu tą mėnesį, kai būdamas 12 metų lankiau krepšinį. Deja, neprisimenu trenerio, prisimenu tik kelis pratimus, kuriuos atlikinėjome bėginėdami per salę pirmyn atgal visiškai nesuprasdami, kam to reikia, o ryškiausiai prisimenu persirengimo kambarėlį po treniruočių, "lyderių" kabinėjimąsi prie naujokėlių, pažeminimus ir patyčias. Nebuvau "pėsčias", manęs niekas neskriaudė, tačiau netgi užuominos apie vieno ar kito techninio elemento nemokėjimą skaudžiai žeidė. Viskas baigėsi, kai vienas "lyderių" pagrasino pridaužysiąs mano metais jaunesnį pusbrolį – teko užsistoti jį ir pareikšti, kad norėdami jį skriausti, turės reikalų su manimi. Tokiu poelgiu tikrai neužsitarnavau pagarbos iš komandos draugų, jie kaip mat visi perėjo "lyderio" pusėn. Prisimenu savo gana tvirtą sprendimą nebelankyti treniruočių. Taip netekau krepšinio, kurį mylėjau. Teko tobulinti savo įgūdžius savarankiškai mokykloje fizinio lavinimo pamokose ir po jų su bendraminčiais be jokio trenerio priežiūros. Taip ir netapau krepšininku. Tik dabar dažnai užduodu sau klausimą – o kas toks buvo mano treneris? Ką mes veikėme treniruočių metu? Kodėl nepamenu nei vieno jo pokalbio su auklėtiniais? Jo paaiškinimų, kam toks ir kitoks pratimas reikalingas, kam reikalingas apšilimas, kokia komandos vienybės ir jėgos paslaptis? Nesakau, kad jis to nedarė, matyt iki mano sąmonės gelmių jo žodžiai taip ir neprasiskverbė, arba nesulaukiau tokios paaiškinamosios kalbos.

Sunkumai.

Tai tik vienas trumpas epizodas, jų tikrai buvo daug daugiau. Buvo boksas, buvo futbolas, buvo lengvoji atletika, buvo atstovavimas mokyklai įvairiose rajoninėse varžybose. Ir visuomet baigėsi panašiai – susidūręs su sunkumais pasitraukdavau. Nors buvau vienas iš geriausių sportininkų klasėje ir mokykloje.
Kiek vaikų šiandien susiduria su panašiomis problemomis? Manau, kad vos ne kiekvienas. Ir žinote, kokį dėsningumą pastebėjau, kuris būtų galiojęs ir mano atžvilgiu? Vaikai, kurių tėvai nesidomi jų veikla, labai lengvai meta bet kokią veiklą tik susidūrę su pirmaisiais nepatogumais. Tai galioja ne tik sportui.

Kas galėtų padėti juos įveikti?

Vaikams reikia palaikymo iš tėvelių. Kiekvienas vaikas anksčiau ar vėliau susiduria su sunkumais, fiziniais ir psichologiniais ir be tėvelių pagalbos vaikas su tuo nepajėgus susitvarkyti. Rašau vaikas, o turiu galvoje visus iki 20 metų amžiaus. Sutikite, nepaisant želiančių ūsų ir kitokių suaugusių atributų (įskaitant merginas) savo sprendimų drąstiškumu – jie vis dar vaikai ir jiems reikalingi įtaigūs, palaikantys ir motyvuoti pokalbiai su labiausiai gerbiamais ir mylimais žmonėmis gyvenime – su jumis, tėveliai. Bet vien pokalbių nepakanka. Aktyvus domėjimasis pasiekimais, dalyvavimas vaiko pasirodymuose – štai raktas į ilgalaikius ir stiprius vaiko-tėvelio santykius.
Galima būtų traktuoti tai kaip priekaištą mano tėvams. Tačiau aš tikrai to nejaučiu ir nepriekaištauju. Sulaukdavau tikrai daug dėmesio savo mokslo rezultatams, ypatingai matematikai ir fizikai, kurių uždavinius spręsdavau su tėčiu tamsiais žiemos vakarais. Buvo tokie laikai ir tokie visuomenės įpročiai. Sportui tie laikai buvo nepalankūs. Tuomet dar nebuvo auksinio "Žalgirio" ir jo politizuotų kautynių su Maskvos CSKA. Sportininkas tuo metu buvo prastai besimokančio, pamokas praleidinėjančio sinonimas. Prie to įvaizdžio formavimo ypatingai prisidėdavo mokytojos, nuolatos pykstančios ir apdovanojančios įvairiausiais neigiamais epitetais sportininkus, kai mano klasiokai imtynininkai išvykdavo į varžybas ir negalėdavo rašyti kokio nors kontrolinio. Tėvai tam pritardavo, nes juk lyg ir viskas akivaizdu.

Judėjimas – gyvybė.

Tik noriu priminti – buvo kiti laikai. Tuomet visi judėjo, nes buvo priversti tą daryti, tiesiog toks buvo gyvenimo būdas. Žmonės juda nuo pat savo atsiradimo. Dirba, medžioja, aria, žvejoja, eina į darbą, mokyklą. Judesyje yra gyvybė. Mano laikais grįžę iš mokyklos pirmoje eilėje šaudavom laukan, nes ten vaikai, ten žaidimai. Futbolas, subininis, kvadratas, robinhudai, čingančgukai ir visokio plauko herojai parodyti kinoteatre, versdavo mus gamintis lankus, medinius šautuvus ir žaisti, žaisti. Žiemą statydavome tvirtoves iš sniego, žaisdavome sniučkių karus. Visur mus, nuo to laiko kai išmokome vaikščioti, nuolatos lydėjo judesys – bėgiojimas, laipiojimas medžiais. Gal todėl mane ir apėmė baimė – mūsų vaikai gyvena kitokį gyvenimą. Jų judėjimas smarkiai apribotas visiškai savanoriškai – atsirado daugybė šiuolaikinių alternatyvų. Televizorius, kompiuteris, išmanieji telefonai ir planšetai, stalo žaidimai, Xbox'ai. PlayStation'ai, Wii, Facebook'as, Snapchat'as, Instagram'as ir begalė kitų. Žmogaus amžina siekiamybė – atlikti viską kuo lengvesniu būdu ir malonumų siekimas šiandien pasiekiamas ir vaikams. Ji visai šalia, tereikia ištiesti ranką ir spustelėti mygtuką.

Mažutis testas.

Kaip jau minėjau aukščiau, suplakęs savo vaikystės prisiminimus ir mokslines žinias apie žmogaus kūną, skeletą ir raumenis, vidaus organus, imuninę sistemą, centrinę bei periferinę nervų sistemas, kraujotaką, įvairių liaukų paskirtį bei veikimą, štai iš šitų margaspalvių žinių gabalėlių sudėliojau ryškią mozaiką. Žmogaus kūnas – tobulas kūrinys. Jis priešinasi tam, kas jam kenkia, užsiaugina tai, ko jam reikia ir sunaikina tai, ko nebenaudoja. Tai - pati pagrindinė žinia, šaknis iš kurios auga žmogaus kūno pažinimo medis. Viskas su tuo susiję ir visas pasekmes galima tuo pagrįsti. Jei su tuo sutinkate, pamėginkite atsakyti man į kelis klausimus:
  1. Kas nutiktų su žmogaus galūne, jei jis visiškai nenaudotų jos kelis mėnesius?
  2. Kas nutiktų su žmogaus imunine sistema, jei jis gyventų sterilioje aplinkoje?
  3. Kas nutiktų su žmogaus raumenimis, jei jis jų nenaudotų (nevaikščiotų, nesilankstytų)?
  4. Kas nutiktų su lanksčiomis žmogaus skeleto dalimis (sąnariais) jei jos nebūtų judinamos bei prilaikomos raumenų?
  5. Kas nutiktų žmogui, kurio stuburo tarpslankstelinės jungtys, pro kurias į visus kuno taškelius keliauja nervai, susispaustų dėl tarpslankstelinių raumenų nepakankamumo ir atrofijos?
    Atsakymai:
    1. Tie, kas yra turėję traumą, kai galūnė būdavo ilgam įmobilizuojama, žino, kad raumenys labai greitai atrofuojasi, po 2 mėnesių galūnę gali vargiai pajudinti. Po to prireikia nuo 5 iki 8 mėnesių, kad galūnės raumenys atgautų buvusią formą (jaunam žmogui)
    2. Ji nustotų veikųsi. Tiesiog dėl to, kad tapo nebereikalinga.
    3. Jie atrofuotųsi ir visiškai nusilptų. Tai liečia ne tik galūnių, bet ir viso kūno raumenis – nugaros, kaklo, pilvo.
    4. Sąnariai prarastų savo funkciją ir judėjimo galimybę, ilgenį laiką nenaudojami susidėvintys paviršiai nustotų atsinaujinti.Atrofavęsi raumenys nebegalėtų atlaikyti slėgio sąnariams, kurį sukelia nuosavas kūno svoris.
    5. Užspausti nervai sukeltų didelį skausmą ir atimtų galimybę kontroliuoti galūnių raumenis. Ištiktų dalinis arba visiškas kūno kontrolės praradimas.


Pasekmės

Šis mažas testas su savo akivaizdžiais atsakymais padeda mums visiems pažvelgti į mus supančius žmones atidžiau. Pasitelkite atmintį ir atidumą. Dauguma jūsų, kurie gimę 1970-1980 pritars, kad jų kartos žmonėms iki 40 metų nugaros skausmas būdavo retas dalykas, dažniausiai sukeltas arba fizinių traumų, kai būdavo keliamas per sunkus krovinys, arba peršalimo, kuris pasireikšdavo periodiškai pasikartojančiu nervinių šaknelių uždegimu (radikulitu). Taip pat turėtumėte sutikti, kad dar senesnės kartos žmonėms šis negalavimas nutikdavo dar rečiau. Dažnas iš mūsų pažinojo senolį, kuris visą gyvenimą dirbo sunkų fizinį darbą ir iki pat mirties buvo darbingas savo ūkyje. O ar žinote, kad šiandieninio jaunimo atstovai, jau sulaukę 20-ies pradeda skųstis nugaros skausmais? Galime drąsiai teigti, kad nugaros skaumai – kasmet jaunėja. Kodėl taip yra? Manau, kad visi atsakymai buvo išvardinti aukščiau buvusiame teste. Vidutinis Lietuvos pilietis kuo toliau, tuo mažiau naudoja savo kūną, jo raumenis, todėl kūnas atsisako nešioti pats save.

O kaip kitose šalyse?

Tikslingai pavartojau apibūdinimą vidutinis Lietuvos pilietis prieš tai buvusiame sakinyje, nes kitose pasaulio valstybėse situacija iš dalies yra kitokia, vienur geresnė, kitur dar prastesnė. Tikrai nenoriu imti pavyzdžiu šalių, kur situacija blogesnė (kam mums tai?), esu buvęs daug kur, taip pat labai domiuosi šia tema, todėl pavyzdžiu ir siekiamybe laikau šalis, kuriose šis klausimas sprendžiamas sėkmingiau. Ir visai nesvarbus tos šalies pavadinimas. LSU paskaitų metu išklausėme nemažai palyginimų apie mūsų vaikų bei suaugusių piliečių kūno kultūros įpročius ir apie tai, kokie jie kitur. Tai matoma ir neapginkluota įvairiais statistiniais duomenimis akimi svečiuojantis kitose šalyse, pagal jų turimas sąlygas sportui, stadionų ir aikštynų skaičių, jų priežiūrą, pagal bėgiojančių ar žaidžiančių gyventojų gausą aikštynuose. Bet svarbiausia yra tai, kad ten šitie klausmai gvildenami ne universiteto paskaitų metu, o vyriausybės švietimo ministerijų pareigūnų sudaromose programose, diskusijose su mokyklų bendruomenėmis ir visuomene. Jie tuo jau gyvena. Prisipažinkime, pas mus tokia diskusija su visuomene net neegzistuoja. Pas mus iki šiol sportininko sinonimas, švelniai tariant, ne koks.

Kas kliudo judėti dabar?

Gyvenimo būdas.
Šiandien didžiausias žmonijos priešas – pats naudingiausias įrankis per visą žmonijos istoriją. Kompiuteris. Išmaniuosius telefonus ir planšetus taip pat galima vadinti šiuo apibrėžimu. Nuostabus žmonijos išradimas, civilizacijos produktas, palengvinęs daugybę darbų, įtakojęs milžinišką technologijų šuolį.
Mums visiems jis reikalingas. Vaikams taip pat. Darbui, pramogai, mokymuisi. Neišvengiamybė šiandienos ir ateities pasaulyje. Net jei jūsų vaikas ruoštųsi tapti ūkininku, jam IT žinios padės lengviau ir pelningiau parduoti produkciją. Jei menininku – kompiuteris tampa vienu svarbiausiu įrankiu bet kokioje meno rūšyje, ar tai būtų fotografija, kinematografas, tapyba ar muzika. Nekalbant apie savo kūrinių reklamą ir realizavimą interneto pagalba.

Požiūris.
Mano vaikas namie, prie kompiuterio, man ramu, žinau, kad jam nieko nenutiks einant iš treniruotės, arba žaidžiant lauke“. Galiu lažinti, kiekvienas esame taip pagalvoję ar girdėję iš pažįstamų. Čia labai tinka senas posakis „gerais norais kelias į pragarą grįstas“. Gaila tik, kad tai vaiko, o ne tėvelio kelias. Aišku, paskui tėveliai galės daug kartų sakyti „būk vyras, nebūk ištižėlis!“, arba “nustok bliauti ir imkis ko nors, tu gi moteris, ne kokia plaušinė!”. Pripažinkime, kad ko gero 8 iš 10 mamų linkėtų savo dukrytėms išmokti makijažo ir gražiai vaikščioti aukštakulniais negu lieti prakaitą sporto salėse. Nes juk merginos! Juk joms labiausiai pritinkantis užsiėmimas – tai vaikščioti šaligatviais po paranke su drauge, demonstruojant naują suknelę!
Būtent požiūriu mūsų šalies žmonės, ypatingai provincijoje, skiriasi nuo labiau į priekį pažengusių šalių gyventojų. Tarkime Čekijoje gana egzotiška sporto šaka pritraukia vaikinų ir merginų dėmesį vienodai, klubuose jų skaičius apylygis, mačiau būdamas turnyruose. Švedijoje vienoje aikštėje vyko rungtynės tarp berniukų, šalia – tarp mergaičių komandų. Ir taip 20-yje aikščių! Tuo tarpu mano gimtame miestelyje, rajono centre kur gyvena bemaž 20.000 gyventojų, nuolatos sportuojančių mergaičių galima ant abiejų rankų pirštų suskaičiuot. Santykis su sportuojančių berniukų skaičiumi maždaug 1:20. Tai normalu, mamytės? Man tai panašiau į musulmoniškų šalių kasdienybę.

Įpročiai.
Vaikas sulaukęs 10 metų, peržengia savotišką slenkstį – kokius įpročius turi susiformavęs, jais ir naudosis. Nesvarbu, gerais ar blogais. Beje, blogi susiformuoja žymiai lengviau ir vyresniame amžiuje. O jei kalbame apie judėjimą ir sportą, juos būtina atskirti – judėjimo įprotis, jei jis suformuotas, išlieka visam gyvenimui, tačiau tai dar ne sportas. Sportas, skirtingai nuo judėjimo, tai dar priedo ir drausmė, disciplina, socialumas (sugebėjimas prisitaikyti prie komandos narių). Kaip bepatiktų 14-mečiui sporto šaka, bet jei jis neturi suformuoto įpročio, tai egzistuoja didelė tikimybė, kad drausmė ir disciplina jį nuo užsiėmimų anksčiau ar vėliau atgrasys. O jei visas augančio žmogaus judesys ir yra tas epizodiškas sportas? Kitaip sakant, visas jo judėjimas yra sportas, kuriuo tuo metu užsiiminėja. Tuomet vaikas labai lengvai numos į viską ranka ir nueis, kur lengviau – prie kompiuterio stalelio. Todėl reti, vėlyvi ir nestabilūs sporto užsiėmimų lankymai nėra įprotis, kuris lydėtų jį visą gyvenimą ir padėtų jam saugoti sveikatą ir darbingumą.

Kūno statyba

O dabar pamėginkite įsivaizduoti ūkininką(ę), dainininką(ę), režisierių(ę), fotografą(ę), gydytoją, bankininką(ę), mokytoją, policininką(ę), na, bet kokios profesijos atstovą(ę), kuris(i) nuo 18-25 metų įgys stuburo slankstelių išvaržą ir bus dėl to labai apribotas(a) savo judėjime? 30-ies jis/ji jau turės invalidumą, nes fiziškai nebegalės atlikti savo darbo. O kas toliau?
Tik prašau tai įsivaizduoti. Gal ir sunku tuo patikėti, tačiau po 20 metų tai bus masinė problema. Juk pažįstate tokių vaikų, kurių gyvenimą sudaro tik mokykla ir kompiuteris namuose? Apie juos ir kalbu.
Mat tokie pokyčiai yra negrįžtami. Intensyvi kūno statyba vyksta nuo pat žmogaus gimimo iki brandos pabaigos. Mūsų kūnas labai atidžiai klausosi ir stebi, kas reikalinga šeimininkui ir neriasi iš kailio, kad įtikti ir sukurti tai, ko mes norime. Mums kažko nereikia? Šalin! Mes intensyviai kažką naudojame? Šito pridėsim su kaupu! Kai žmogaus branda baigiasi, visas kūno statybinis procesas labai stipriai sulėtėja, jis kišasi daug mažiau ir leidžia šeiminkui mėgautis tokiu kūnu, kokį šeimininkas programavo visą intensyvios statybos laikotarpiu. Lieka regeneracija, imunitetas, raumenų masės reguliavimas pagal poreikį, riebalų kaupimas, motorikos tobulėjimas, kiti smulkesni organizmo sugebėjimai. Tačiau tai neliečia skeleto – visą likusį gyvenimą jis bus toks, koks išsivystė intensyvaus programavimo metu. Iki mirties. Jis, vien todėl, kad jo pakeisti vėliau nebeįmanoma, tampa svarbiausia mūsų kūno detale likusiam gyvenimui. Tačiau vietoje to, kad konstruotų stiprų ir atsparų skeletą likusiam gyvenimui, mūsų atžalos mieliau renkasi sėdėjimą kėdėje priešais kompiuterio ekraną.

Išvada?

Sakysite, sutirštintos spalvos. Nesutinku. Bijau, kad šiame mėgėjiškame straipsnelyje, kurį parašiau aš, susirūpinęs trijų dukrų tėtis ir treneris, nepajėgiau pastebėti visų pavojų gręsiančių mūsų didžiausiam gyvenimo turtui ir tikslui – kad mūsų vaikai užaugtų pilnaverčiai ir, svarbiausia! sveiki žmonės. Tik tuomet jie galės mėgautis gyvenimu, siekti pasirinktos karjeros, būti produktyviais menininkais, mokslininkais, gydytojais, inžinieriais, mokytojais, darbininkais, kuo tik panorės patys.
Sakysite, kad yra svarbesnių dalykų vaikui negu sportas? Sutinku, jei jis eina pėsčiomis bet kokiu oru ne mažiau kaip 2 km pirmyn ir atgal į mokyklą, jei jis kiekvieną dieną po 2-3 valandas praleidžia lauke žaisdamas judriuosius žaidimus su draugais. Jei jis juda. O jei ne? Tuomet sportas tampa vienintele išeitimi ir prioritetu. Išsigelbėjimu. Beje, o kas sakė, kad vaikas, lankantis treniruotes negali lankyti dailės, arba muzikos mokyklos tuo pat metu? Turiu tikrai stiprų argumentą – mano vyriausioji duktė baigė dailės, o vidurinioji – muzikos mokyklas. Nepraleisdamos nei vienos treniruotės. Mokykloje taip pat nebuvo prastos mokinės. Vyriausioji baigė universitetą, kaip pati sakė, padedama būtent disciplinos ir bendravimo patirties, kuriuos įgijo daug metų besitreniruodama ir keliaudama su komanda. Taigi, jei jūsų vaikas sako, kad nespėja čia ir ten, būtinai susirūpinkite, kaip jis planuoja savo dienotvarkę. Ir būkite pasiruošę sužinoti, kad jis tiesiog pradeda draugystę su ponu Tinginiu. Ar leisite tai draugystei rutuliotis – jūsų reikalas. Aš neleidau.

O kaip menai ir mokslai?

Reikalas tas, kad menai ir mokslai nebuvo taip pažeidžiamai užpulti kompiuterio ir televizijos kaip fizinė veikla. Greičiau atvirkščiai, kompiuteris ir internetas suteikė galimybes tapti meno ir mokslo vartotoju. Masiškai. O vartotojas, kaip žinome, linkęs susitapatinti su žvaigždėmis, jis mėgdžioja jas dainuodamas, jis plečia meninį akiratį ir lavina skonį. Sužino apie mokslo naujoves, naudojasi mokomosiomis programomis. Tai teigiama. Bet kad stebėdamas Arvydo Sabonio žaidimą kažkas imtų taikliau mėtyti į krepšį – to niekada nebus. Be sunkaus ir alinančio darbo treniruotėse – niekada! Todėl drąsiai teigiu – IT eroje didžiausias smūgis suduotas būtent fizinei veiklai, kūno kultūrai ir sportui.
Todėl apgailėtinai skamba kai kurių politinių partijų narių perdėtas susirūpinimas Kultūros ir Švietimo kiekybe. Jiems norisi vis daugiau ir daugiau spektaklių, festivalių, parodų, koncertų, norisi net mokslo metus prailginti. Jie kaip akli kurmeliai, norintys pagilinti savo nuosavą urvelį ir nematantys tikrųjų visuomenės problemų. Problemų, kurios kaip laiko bomba graužia juos pačius ir visus be išimties.

Politikai padės?

Niekada. Kol rinkėjų dauguma nenorės, arba bus prieš, tai politikai nepadės. Negaliu įvardyti nei vieno šiandienos politiko, kuris ryžtųsi priimti kardinalius sprendimus ateities kartoms gelbėti, jei jis tiksliai žinotų, kad šiandien už tai bus pasmerktas rinkėjų ir per sekančius rinkimus bus nubuksuotas nuo politinės arenos. Nes jis gyvena šiandien, jan šiandien reikia algą gauti ir šeimos gerbūvį kelti. Kol pati visuomenė, t. y. jūs, aš, mūsų giminaičiai, kaimynai ir pažįstami nepradės rūpintis, eiti pas merus, rašyti raštus Tarybos, Seimo nariams dėl sporto sąlygų gerinimo mūsų miestuose ir rajonuose, tol nesikeis niekas. Tuomet jūsų vaikams padės tik fanatiškas jūsų pačių spaudimas, įtikinėjimas, aukojimasis ir užsiėmimas kartu su jais. Balose, pievose, purvynuose, garažuose, žiūrint kokią sporto šaką vaikas pasirinks. Juk nepaisant antrosios religijos arba Sporto Karaliaus titulo jūsų vaikui gali pritrūkti ūgio arba stirpios širdies ilgam bėgiojimui, tuomet gerų ir prižiūrėtų aikštelių jam nematyti. Štai tada teks rinktis kitą sporto šaką, kuria užsiiminėti gali tekti vietose, kurias išvardijau aukščiau.
Jei sutiksite su visame straipsnyje išvardintais teiginiais apie sporto svarbą mūsų gyvenimui, atsakykite man, kas svarbiau – miesto Tarybos narių pasodinti medeliai, ar aikštelė norintiems sportuoti vaikams? Tarkime, nėra kitos vietos, tėra vienintelė tinkama, bet ji apsodinta medžiais. Medžių yra ir daugiau, dar dešimtkart tiek aplink prisodinta, ten aikštelei vieta netinka. Ar sutiktumėte, kad vaikai svarbiau negu medžiai?
O miesto valdžia mano kitaip. Nes pensininkai labai akylai stebi, kad nebūtų nupjautas nei vienas medis. O pensininkai sudaro didžiąją dalį rinkėjų. Štai jums atsakymas. Ir jeigu aš parašysiu kitą straipsnį apie tai, kas ateityje turės uždirbti ateities pensijas ateities pensininkams – nemanau, kad tai privers juos pakeisti savo nuomonę šiandien.
Kaip dabar labai populiaru, galėčiau paspekuliuoti ir emigracijos tema. Jauni žmonės pagalvotų dar keliskart daugiau kartų prieš emigruodami iš šalies, kurioje patogu auginti vaikus. Kurioje būtų sąlygos ir vaikui ir jauniems tėvams užsiimti mėgiama ar įdomia sporto šaka, leisti laiką žaidžiant parkuose, mėgėjų klubuose. Tai viena iš dedamųjų, darančių gyvenimą prasmingu ir gražiu. Koncertų ir teatrų gi niekas nesiruošia atiminėti, jie buvo, yra ir bus, bet fiziškai aktyviam laisvalaikiui praleisti sąlygų tikrai yra per mažai.
Užtai dygsta daugiabučių kvartalai rekreacinėse zonose, žemės sklypuose, kainuojančiuose milijonus. Kalbu apie Lietuvos didžiuosius miestus. Ir žmonės nuolankiai su tuo susitaiko ir toliau rinkimuose balsuoja už koncernų statytinius. Nėra ko stebėtis, prieš keletą metų viename reportaže iš Vilniaus jaunas vyras, laikantis savo keturmečio sūnaus ranką, su protesto plakatu, piktinosi: „čia, šalia mūsų, renovuoja mokyklos stadioną, įsivaizduojat kas čia bus vėliau? Triukšmas, pilna vaikų einančių į ir iš treniruotės, pilna automobilių mūsų stovėjimo aikštelėse, argi čia įmanoma gyventi bus?“
Aš jau įpratau tokiais atvejais nebesistebėti.


Tik siūlau keistis. Iš pradžių patiems. Po to mėginti keisti draugus, pažįstamus, šeimos narius. Nes mes esame savo gyvenimo šeimininkai.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

2017 m. Lietuvos vaikų beisbolo žiemos čempionato Finalinis Ketverto Turas

LSF 2017-05-06 Prezidiumo posėdžio sprendimo apžvalga