Kas svarbiau Lietuvai šiandien, sportas ar kultūra?
Sveiki
tėveliai, treneriai, pedagogai, politikai,
Kreipiuosi
į visus be išimties, kadangi tai, ką noriu šiuo tekstu pasakyti,
yra labai svarbu jūsų vaikui, paaugliui ir kiekvienam Lietuvos
gyventojui. Buvo svarbu jau užvakar, yra svarbu šiandien ir tikrai
bus dar svarbiau rytoj.
Iš
kur tos žinios?
Jau
septynis metus dirbu su vaikais sportinio ugdymo srityje. Pagrindinė
tos veiklos priežastis yra savi vaikai - esu trijų dukrų tėtis.
Tiesiog vienu metu pajutau, kad jei neužsiimsiu savo paties vaikų
ugdymu dabar, vėliau bus per vėlu. Turbūt sutiksite su manimi, kad
tai labai svarbi priežastis tuo užsiimti. Septynerius metus
tobulinau savo žinias panaudodamas savo ilgalaikę atmintį ir
žinias, gautas studijų metu Lietuvos Sporto Universitete bei
stebėdamas kitų trenerių metodikas, metodinius video siužetus.
Galiu neprisiminti, ką vakar valgiau pusryčiams, tačiau vaikystės
prisiminimai išliko ryškūs ir aiškūs, su pilna gama pojūčių
ir emocijų pergyventų tuomet.
<<
...kas toks buvo mano treneris? Ką mes veikėme
treniruočių metu? ... >>
Asmeninė
patirtis.
Labai
aiškiai prisimenu tą mėnesį, kai būdamas 12 metų lankiau
krepšinį. Deja, neprisimenu trenerio, prisimenu tik kelis pratimus,
kuriuos atlikinėjome bėginėdami per salę pirmyn atgal visiškai
nesuprasdami, kam to reikia, o ryškiausiai prisimenu persirengimo
kambarėlį po treniruočių, "lyderių" kabinėjimąsi
prie naujokėlių, pažeminimus ir patyčias. Nebuvau "pėsčias",
manęs niekas neskriaudė, tačiau netgi užuominos apie vieno ar
kito techninio elemento nemokėjimą skaudžiai žeidė. Viskas
baigėsi, kai vienas "lyderių" pagrasino pridaužysiąs
mano metais jaunesnį pusbrolį – teko užsistoti jį ir pareikšti,
kad norėdami jį skriausti, turės reikalų su manimi. Tokiu poelgiu
neužsitarnavau pagarbos iš komandos draugų, jie kaip mat visi
perėjo "lyderio" pusėn. Prisimenu savo gana tvirtą
sprendimą nebelankyti treniruočių. Taip netekau krepšinio, kurį
mylėjau. Teko tobulinti savo įgūdžius savarankiškai mokykloje
fizinio lavinimo pamokose ir po jų su bendraminčiais be jokio
trenerio priežiūros. Taip ir netapau krepšininku. Tik dabar dažnai
užduodu sau klausimą – o kas toks buvo mano treneris? Ką mes
veikėme treniruočių metu? Kodėl nepamenu nei vieno jo pokalbio su
auklėtiniais? Jo paaiškinimų, kam toks ir kitoks pratimas
reikalingas, kam reikalingas apšilimas, kokia komandos vienybės ir
jėgos paslaptis? Nesakau, kad jis to nedarė, matyt iki mano sąmonės
gelmių jo žodžiai taip ir neprasiskverbė, arba nesulaukiau tokios
paaiškinamosios kalbos.
<<
... Vaikai, kurių tėvai nesidomi jų veikla, labai
lengvai meta bet kokią veiklą tik susidūrę su pirmaisiais
nepatogumais. Tai galioja ne tik sportui... >>
Sunkumai.
Tai
tik vienas trumpas epizodas, jų tikrai buvo daug daugiau. Buvo
boksas, buvo futbolas, buvo lengvoji atletika, buvo atstovavimas
mokyklai įvairiose rajoninėse varžybose. Ir visuomet baigėsi
panašiai – susidūręs su sunkumais pasitraukdavau. Nors buvau
vienas iš geriausių sportininkų klasėje ir mokykloje.
Kiek
vaikų šiandien susiduria su panašiomis problemomis? Manau, kad vos
ne kiekvienas. Ir žinote, kokį dėsningumą pastebėjau, kuris būtų
galiojęs ir mano atžvilgiu? Vaikai, kurių tėvai nesidomi jų
veikla, labai lengvai meta bet kokią veiklą tik susidūrę su
pirmaisiais nepatogumais. Tai galioja ne tik sportui.
<<
… Sportininkas tuo metu buvo prastai besimokančio,
pamokas praleidinėjančio sinonimas. Prie tokio
įvaizdžio formavimo prisidėdavo ir
mokytojos ... >>
Kas
padėtų įveikti tuos sunkumus?
Vaikams
reikia palaikymo iš tėvelių. Kiekvienas vaikas anksčiau ar vėliau
susiduria su sunkumais, fiziniais ir psichologiniais ir be tėvelių
pagalbos vaikas su tuo nepajėgus susitvarkyti. Rašau vaikas, o
turiu galvoje visus nuo 5 iki 20 metų amžiaus. Sutikite, nepaisant
želiančių ūsų ir kitokių suaugusių atributų (įskaitant
merginas) savo sprendimų drąstiškumu – jie vis dar vaikai ir
jiems reikalingi įtaigūs, palaikantys ir motyvuoti pokalbiai su
labiausiai gerbiamais ir mylimais žmonėmis gyvenime – su jumis,
tėveliai. Bet vien pokalbių nepakanka. Aktyvus domėjimasis
pasiekimais, dalyvavimas vaiko pasirodymuose – štai raktas į
ilgalaikius ir stiprius vaiko-tėvelio santykius.
Galima
būtų traktuoti tai kaip priekaištą mano tėvams. Tačiau aš
tikrai to nejaučiu ir nepriekaištauju. Sulaukdavau tikrai daug
dėmesio savo mokslo rezultatams, ypatingai matematikai ir fizikai,
kurių uždavinius spręsdavau su tėčiu tamsiais žiemos vakarais.
Buvo tokie laikai ir tokie visuomenės įpročiai. Sportui tie laikai
buvo nepalankūs. Tuomet dar nebuvo auksinio "Žalgirio" ir
jo politizuotų kautynių su Maskvos CASK. Sportininkas tuo metu buvo
prastai besimokančio, pamokas praleidinėjančio sinonimas. Prie
tokio įvaizdžio formavimo prisidėdavo ir
mokytojos, nuolatos pykstančios ir apdovanojančios
įvairiausiais neigiamais epitetais klasiokus
sportininkus, kai jie išvykdavo į
varžybas ir negalėdavo rašyti kokio nors kontrolinio. Tėvai tam
pritardavo, nes juk lyg ir viskas akivaizdu.
<<
… Žmogaus amžina siekiamybė – atlikti viską
kuo lengvesniu būdu ir malonumų siekimas šiandien pasiekiamas ir
vaikams. Ji visai šalia, tereikia ištiesti ranką ir spustelėti
mygtuką... >>
Judėjimas
– gyvybė.
Tik
noriu priminti – buvo kiti laikai. Tuomet visi judėjo,
sportininkai ar ne, nes buvo priversti tą daryti, tiesiog toks buvo
gyvenimo būdas. Žmonės juda nuo pat savo atsiradimo. Dirba,
medžioja, aria, žvejoja, eina į darbą, mokyklą. Judesyje yra
gyvybė. Mano laikais grįžę iš mokyklos pirmoje eilėje šaudavom
laukan, nes ten vaikai, ten žaidimai. Futbolas, subininis,
kvadratas, robinhudai, čingančgukai ir visokio plauko herojai
parodyti kinoteatre, versdavo mus gamintis lankus, medinius šautuvus
ir žaisti, žaisti. Žiemą statydavome tvirtoves iš sniego,
žaisdavome sniučkių karus. Visur mus, nuo to laiko kai išmokome
vaikščioti, nuolatos lydėjo judesys – bėgiojimas, laipiojimas
medžiais. Gal todėl mane ir apėmė baimė – mūsų vaikai gyvena
visai kitokį gyvenimą. Jų judėjimas smarkiai apribotas visiškai
savanoriškai – atsirado daugybė šiuolaikinių alternatyvų.
Televizorius, kompiuteris, išmanieji telefonai ir tabletai, stalo
žaidimai, Xbox'ai. PlayStation'ai, Wii, Facebook'as, Snapchat'as,
Instagram'as ir begalė kitų. Žmogaus amžina siekiamybė –
atlikti viską kuo lengvesniu būdu ir malonumų siekimas šiandien
pasiekiamas ir vaikams. Ji visai šalia, tereikia ištiesti ranką ir
spustelėti mygtuką.
Mažutis
testas.
Kaip
jau minėjau aukščiau, suplakęs savo vaikystės prisiminimus ir
mokslines žinias apie žmogaus kūną, skeletą ir raumenis, vidaus
organus, imuninę sistemą, centrinę bei periferinę nervų
sistemas, kraujotaką, įvairių liaukų paskirtį bei veikimą, štai
iš šitų margaspalvių žinių gabalėlių sudėliojau ryškią
mozaiką. Žmogaus kūnas – tobulas kūrinys. Jis priešinasi
tam, kas jam kenkia, užsiaugina tai, ko jam reikia ir sunaikina tai,
ko nebenaudoja. Tai - pati pagrindinė žinia, šaknis iš
kurios auga žmogaus kūno pažinimo medis. Viskas su tuo susiję ir
visas pasekmes galima tuo pagrįsti. Jei su tuo sutinkate,
pamėginkite atsakyti man į kelis klausimus:
-
Kas nutiktų su žmogaus galūne, jei žmogus visiškai nenaudotų jos kelis mėnesius?
-
Kas nutiktų su žmogaus imunine sistema, jei žmogus gyventų sterilioje aplinkoje?
-
Kas nutiktų su žmogaus raumenimis, jei žmogus jų nenaudotų (nevaikščiotų, nesilankstytų)?
-
Kas nutiktų su lanksčiomis žmogaus skeleto dalimis (sąnariais) jei jos nebūtų judinamos bei prilaikomos raumenų?
-
Kas nutiktų žmogui, kurio stuburo tarpslankstelinės jungtys, pro kurias į visus kūno taškelius keliauja nervai, susispaustų nuo kūno svorio dėl tarpslankstelinių raumenų nepakankamumo ir atrofijos?Atsakymai:1. Tie, kas yra turėję traumą, kai galūnė būdavo ilgam įmobilizuojama, žino, kad raumenys labai greitai atrofuojasi, po 2 mėnesių galūnę gali vargiai pajudinti. Po to prireikia nuo 5 iki 8 mėnesių, kad galūnės raumenys atgautų buvusią formą (jaunam žmogui)2. Imuninė sistema nustotų veikųsi. Tiesiog dėl to, kad tapo nebereikalinga.3. Raumenys atrofuotųsi ir visiškai nusilptų. Tai liečia ne tik galūnių, bet ir viso kūno raumenis – nugaros, kaklo, pilvo.4. Sąnariai prarastų savo funkciją ir judėjimo galimybę, ilgenį laiką nenaudojami susidėvintys paviršiai nustotų atsinaujinti. Atrofavęsi raumenys nebegalėtų atlaikyti slėgio sąnariams, kurį sukelia nuosavas kūno svoris.5. Užspausti nervai sukeltų didelį skausmą ir atimtų galimybę kontroliuoti galūnių raumenis. Ištiktų dalinis arba visiškas kūno kontrolės praradimas – paralyžius.
<<
… pažinojo senolį, kuris visą gyvenimą dirbo
sunkų fizinį darbą ir iki pat mirties buvo darbingas savo ūkyje...
>>
Pasekmės
Šis
mažas testas su savo akivaizdžiais atsakymais padeda mums visiems
pažvelgti į mus supančius žmones atidžiau. Pasitelkite atmintį.
Dauguma jūsų, kurie gimę 1960-1970 metais pritars, kad jų kartos
žmonėms iki 40 metų nugaros skausmas būdavo retas dalykas,
dažniausiai sukeltas arba fizinių traumų, kai būdavo keliamas per
sunkus krovinys, arba peršalimo, kuris pasireikšdavo periodiškai
pasikartojančiu nervinių šaknelių uždegimu (radikulitu). Taip
pat turėtumėte sutikti, kad dar senesnės kartos žmonėms šis
negalavimas nutikdavo dar rečiau. Dažnas iš mūsų pažinojo
senolį, kuris visą gyvenimą dirbo sunkų fizinį darbą ir iki pat
mirties buvo darbingas savo ūkyje. O ar žinote, kad šiandieninio
jaunimo atstovai, jau sulaukę 20-ies pradeda skųstis nugaros
skausmais? Galime drąsiai teigti, kad nugaros skausmai – kasmet
jaunėja. Kodėl taip yra? Manau, kad visi atsakymai buvo išvardinti
aukščiau buvusiame teste. Vidutinis Lietuvos pilietis kuo toliau,
tuo mažiau naudoja savo kūną, jo raumenis, todėl kūnas atsisako
nešioti pats save.
<<
... kūno kultūra mokyklose yra griežtai privaloma,
savaitinių valandų daug, sporto šakų pasirinkimas be galo platus
ir nesvarbu koks tu ir kas tau patinka, tave privers judėti...
>>
O
kaip kitose šalyse?
Tikslingai
pavartojau apibūdinimą vidutinis Lietuvos pilietis prieš
tai buvusiame sakinyje, nes kitose pasaulio valstybėse situacija iš
dalies yra kitokia, vienur geresnė, kitur dar prastesnė. Tikrai
nenoriu imti pavyzdžiu šalių, kur situacija blogesnė (kam mums
tai?), esu buvęs daug kur, taip pat labai domiuosi šia tema, todėl
pavyzdžiu ir siekiamybe laikau šalis, kuriose šis klausimas
sprendžiamas sėkmingiau. Ir visai nesvarbus tos šalies
pavadinimas. LSU paskaitų metu išklausėme nemažai palyginimų
apie mūsų vaikų bei suaugusių piliečių kūno kultūros įpročius
ir apie tai, kokie jie kitur. Tai matoma ir neapginkluota įvairiais
statistiniais duomenimis akimi svečiuojantis kitose šalyse, pagal
jų turimas sąlygas sportui, stadionų ir aikštynų skaičių, jų
priežiūrą, pagal bėgiojančių ar žaidžiančių gyventojų
gausą aikštynuose. Mačiau kaip Švedijos miestelyje, turinčiame apie 40.000 gyventojų, žalios vejos aikštėje vyko rungtynės tarp 12-mečių
berniukų, gretimoje aikštėje –
tarp mergaičių komandų. Ir taip 20-yje aikščių! Ir
visos vienoje vietoje! Prižiūrimos, išpuoselėtos. Tuo
tarpu mano gimtame miestelyje, rajono centre, kur gyvena bemaž
20.000 gyventojų, turime tik vieną pilno dydžio
aikštę (ir ta pati skirta miesto reprezentacinei komandai), dar
kelias prie mokyklų, kur vaikai gali kojas nusilaužti.
Bet
svarbiausia yra tai, kad išsivysčiusiose šalyse
šitie klausimai
gvildenami ne universiteto paskaitų metu, o vyriausybės švietimo
ministerijų pareigūnų sudaromose programose, diskusijose su
mokyklų bendruomenėmis ir visuomene. Jie tuo jau gyvena. Turbūt
dažnas esate girdėjęs, kad kai kuriose šalyse kūno kultūra
mokyklose yra griežtai privaloma, savaitinių valandų daug, sporto
šakų pasirinkimas be galo platus ir nesvarbu koks tu ir kas tau
patinka, tave privers judėti. Prisipažinkime, pas mus net diskusija
su visuomene dar neegzistuoja. Pas mus iki šiol požiūris į sportą
ir sportininko sinonimas, švelniai tariant, ne koks.
<<
... „būk vyras, nebūk ištižėlis!“, arba
“nustok bliauti ir imkis ko nors, tu gi moteris, ne kokia
plaušinė!” ... >>
Kas
kliudo judėti dabar?
Gyvenimo
būdas.
Šiandien
didžiausias žmonijos priešas – pats naudingiausias įrankis per
visą žmonijos istoriją. Kompiuteris. Išmaniuosius telefonus ir
tabletus taip pat galima vadinti šiuo terminu. Nuostabus
žmonijos išradimas, civilizacijos produktas, palengvinęs daugybę
darbų, įtakojęs milžinišką technologijų šuolį.
Mums
visiems jis reikalingas. Vaikams taip pat. Darbui, pramogai,
mokymuisi. Neišvengiamybė šiandienos ir ateities pasaulyje. Net
jei jūsų vaikas ruoštųsi tapti ūkininku, jam IT žinios padės
lengviau ir pelningiau parduoti produkciją. Jei menininku –
kompiuteris tampa vienu svarbiausiu įrankiu bet kokioje meno rūšyje,
ar tai būtų fotografija, kinematografas, tapyba ar muzika.
Nekalbant apie savo kūrinių reklamą ir realizavimą interneto
pagalba.
Požiūris.
„Mano
vaikas namie, prie kompiuterio, man ramu, žinau, kad jam nieko
nenutiks einant iš treniruotės, arba žaidžiant lauke“.
Galiu lažinti, kiekvienas esame taip pagalvoję ar girdėję iš
pažįstamų. Čia labai tinka senas posakis „gerais norais kelias
į pragarą grįstas“. Gaila tik, kad tai vaiko, o ne tėvelio
kelias. Aišku, paskui tėveliai galės daug kartų sakyti „būk
vyras, nebūk ištižėlis!“, arba “nustok bliauti ir imkis ko
nors, tu gi moteris, ne kokia plaušinė!”. Pripažinkime, kad
daugelis
mamų linkėtų savo dukrytėms išmokti makijažo ir gražiai
vaikščioti aukštakulniais negu lieti prakaitą sporto salėse. Nes
juk merginos! Juk joms labiausiai pritinkantis
užsiėmimas
– tai vaikščioti šaligatviais po paranke su drauge,
demonstruojant naują suknelę! Kaip
kitaip vyrą susiras?
Būtent
požiūriu mūsų šalies žmonės, ypatingai provincijoje,
skiriasi nuo labiau į priekį pažengusių šalių gyventojų.
Tarkime Čekijoje gana egzotiška sporto šaka pritraukia vaikinų ir
merginų dėmesį vienodai, klubuose jų skaičius apylygis, ne
kartą, būdamas turnyruose tai mačiau . Pas mus
sportuojančių mergaičių santykis su sportuojančių
berniukų skaičiumi maždaug 1:20. Tai normalu, mamytės? Man tai
panašiau į egzotiškų rytietiškų šalių kasdienybę. Vadinasi,
savo požiūriu į sportą bei moteris esame panašiame į
tas šalis lygyje.
Įpročiai.
JUDĖJIMAS ir SPORTAS.
Vaikas
sulaukęs 10 metų, peržengia savotišką slenkstį – kokius
įpročius turi susiformavęs, jais ir naudosis. Nesvarbu, gerais ar
blogais. Beje, blogi susiformuoja žymiai lengviau ir vyresniame
amžiuje.
JUDĖJIMO
įprotis susiformuoja pirmiausiai, nuo pat vaiko gimimo. Po to
pirmieji žingsniai, pirmosios mėlynės, lakstymai, laipiojimai po
medžius, žaidimai su draugais, važinėjimai dviračiais.
Tačiau tai dar ne sportas, tai tik
JUDĖJIMAS.
SPORTAS, skirtingai nuo judėjimo,
įkūnija ir drausmę, discipliną, socialumą (sugebėjimą
prisitaikyti prie komandos narių). Kuo anksčiau
vaikas patiria discipliną, jos išmoksta ir išsiugdo kaip įprotį,
tuo lengviau gyvena su juo. Kaip bepatiktų 14-mečiui sporto
šaka, bet jei jis neturi suformuoto drausmės ir
disciplinos įpročio, tai egzistuoja didelė tikimybė, kad
ta pati drausmė ir disciplina jį nuo
užsiėmimų anksčiau ar vėliau atgrasys. O jei visas augančio
žmogaus judėjimas ir yra tas epizodiškas sportas? Kitaip sakant,
visas jo judėjimas apsiriboja treniruotėmis? Tuomet vaikas labai
lengvai numos į viską ranka ir nueis, kur lengviau – prie
kompiuterio stalelio. Ir nebelieka jokio
judėjimo! Todėl vėlyvi ir nestabilūs sporto užsiėmimų lankymai
nėra išugdytas įprotis, kuris
lydėtų jį visą gyvenimą ir padėtų jam saugoti sveikatą ir
darbingumą.
<<
... – visą likusį gyvenimą jis bus toks, koks
išsivystė intensyvaus programavimo metu vaikystėje
ir paauglystėje. Ir toks bus
iki mirties... >>
Kūno
statyba
O
dabar pamėginkite įsivaizduoti ūkininką, dainininką, režisierių,
fotografą, gydytoją, bankininką, mokytoją, policininką, na, bet
kokios profesijos atstovą ar atstovę,
kuris nuo 18-25 metų įgys stuburo slankstelių išvaržą ir bus
dėl to labai apribotas savo judėjime? 30-ies jau turės invalidumą,
nes fiziškai nebegalės atlikti savo darbo. O kas toliau?
Tik
prašau tai įsivaizduoti. Gal ir sunku tuo patikėti, tačiau po 20
metų tai bus masinė problema. Juk pažįstate tokių vaikų, kurių
gyvenimą sudaro tik mokykla ir kompiuteris namuose? Arba
mokykla ir dailės, muzikos mokykla, o po to kompiuteris namuose?
Apie juos ir kalbu.
Mat
kai kurie pokyčiai yra negrįžtami.
Intensyvi kūno statyba vyksta nuo pat žmogaus gimimo iki brandos
pabaigos. Mūsų kūnas labai atidžiai klausosi ir stebi, kas
reikalinga šeimininkui ir neriasi iš kailio, kad įtikti ir sukurti
tai, ko mes norime. Mums kažko nereikia? Šalin! Pamenat
apendicitą, nagus, dantis, plaukus ant
viso kūno? Nereikia tai nereikia. Kuo toliau, tuo labiau iš kartos į kartą jų mažėja, silpnėja. Na, o jei mes intensyviai kažką naudojame? Šito pridėsim
su kaupu! Taip nutinka raumenims žmogui
intensyviai treniruojantis. Kai žmogaus branda baigiasi,
visas kūno statybinis procesas labai stipriai sulėtėja, kol
visai sustoja. Nes užduotis atlikta – šeimininkui pastatytas toks kūnas, kokio tas norėjo. Žinoma,
kad raumenynas
gali kisti visą gyvenimą, tam tikrose ribose. Ir jeigu raumenis dar galima patreniruoti ir patobulinti, tai
negalioja žmogaus
skeletui – visą likusį gyvenimą
jis bus toks, koks išsivystė intensyvaus programavimo metu
vaikystėje ir paauglystėje. Ir
toks bus iki mirties. Vien todėl,
kad jau susiformavusio
skeleto vėliau patobulinti
nebeįmanoma, skeletas tampa svarbiausia
mūsų kūno detale likusiam gyvenimui.
O
dabar pagalvokime – ar dailės, muzikos bei kompiuterinės žinios
padės kompensuoti silpnus sąnarius ar
stuburą? Užprogramuotus sveikatos
sutrikimus? Tikrai ne. Ką daryti? Atsakymą
skaitykite truputį žemiau.
<<
… Ir būkite pasiruošę
sužinoti, kad jis tiesiog pradeda draugystę su ponu Tinginiu. Ar
leisite tai draugystei rutuliotis – jūsų reikalas.…
>>
Išvada?
Sakysite,
sutirštintos spalvos. Nesutinku. Bijau, kad šiame mėgėjiškame
straipsnelyje, kurį parašiau aš, susirūpinęs trijų dukrų tėtis
ir treneris, nepajėgiau pastebėti visų pavojų gręsiančių mūsų
didžiausiam gyvenimo turtui ir tikslui – kad mūsų vaikai užaugtų
pilnaverčiai ir, svarbiausia! sveiki
žmonės. Tik tuomet jie galės mėgautis gyvenimu, siekti
pasirinktos karjeros, būti produktyviais menininkais, mokslininkais,
gydytojais, inžinieriais, mokytojais, darbininkais, kuo tik panorės
patys.
Sakysite,
kad yra svarbesnių dalykų vaikui negu sportas? Sutinku, jei
jis nuolat juda. O jei ne? Tuomet sportas
tampa vienintele išeitimi ir prioritetu. Išsigelbėjimu. Beje, o
kas sakė, kad vaikas, lankantis treniruotes negali lankyti dailės,
arba muzikos mokyklos tuo pat metu? Turiu tikrai stiprų argumentą –
mano vyriausioji duktė baigė dailės, o vidurinioji – muzikos
mokyklas. Nepraleisdamos nei vienos treniruotės. Mokykloje taip pat
nebuvo prastos mokinės. Vyriausioji baigė universitetą, kaip pati
sakė, padedama būtent disciplinos ir bendravimo patirties, kuriuos
įgijo daug metų besitreniruodama ir keliaudama su komanda. Taigi,
jei jūsų vaikas sako, kad nespėja čia ir ten, būtinai
susirūpinkite, kaip jis planuoja savo dienotvarkę. Ir būkite
pasiruošę sužinoti, kad jis tiesiog pradeda draugystę su ponu
Tinginiu. Ar leisite tai draugystei rutuliotis – jūsų reikalas.
Aš neleidau.
<<
... Jie kaip akli kurmeliai, norintys pagilinti savo
nuosavą urvelį ir nematantys kas dedasi
ant žemės paviršiaus… >>
O
kaip menai ir mokslai?
Menai ir mokslai nebuvo sužaloti kompiuterio ir televizijos. Greičiau
atvirkščiai, kompiuteris, internetas ir televizija suteikė galimybes tapti
meno ir mokslo vartotoju. Masiškai. O vartotojas, kaip žinome,
linkęs susitapatinti su žvaigždėmis, jis mėgdžioja jas
dainuodamas, jis plečia meninį akiratį ir lavina skonį. Sužino
apie mokslo naujoves, naudojasi mokomosiomis programomis. Tai
teigiama. Bet kad stebėdamas Arvydo Sabonio žaidimą kažkas imtų
taikliau mėtyti į krepšį – to niekada nebus. Be sunkaus ir
alinančio darbo treniruotėse – niekada! Todėl drąsiai teigiu –
IT eroje didžiausias smūgis suduotas būtent fizinei veiklai –
judėjimui, kūno kultūrai ir sportui.
Todėl
apgailėtinai skamba kai kurių politinių partijų narių perdėtas
susirūpinimas Kultūros ir Švietimo kiekybe. Jiems norisi vis
daugiau ir daugiau spektaklių, festivalių, parodų, koncertų,
norisi net mokslo metus prailginti. Jie kaip akli kurmeliai, norintys
pagilinti savo nuosavą urvelį ir nematantys kas
dedasi ant žemės paviršiaus. Nematantys tikrųjų
visuomenės problemų. Problemų, kurios kaip laiko bomba sunaikins
juos pačius ir visus be išimties.
<<
...jūsų vaikams padės tik fanatiškas jūsų pačių
spaudimas, įtikinėjimas, aukojimasis ir užsiėmimas kartu su jais.
Balose, pievose, purvynuose, garažuose,... >>
Politikai
padės?
Šiuo metu tikrai ne.
Kol rinkėjų dauguma nenorės, arba bus prieš, tai politikai
nepadės. Negaliu įvardyti nei vieno šiandienos politiko, kuris
ryžtųsi priimti kardinalius sprendimus ateities kartoms gelbėti,
jei jis tiksliai žinotų, kad šiandien
rinkėjai abejingi tai problemai. Nes visuomet
atsiras jo veiklos kritikų
ir per sekančius rinkimus toks politikas
bus nubuksuotas nuo politinės arenos. Kol pati visuomenė, t. y.
jūs, aš, mūsų giminaičiai, kaimynai ir pažįstami nepradės
rūpintis, eiti pas merus, rašyti raštus Tarybos, Seimo nariams dėl
sporto sąlygų gerinimo mūsų miestuose ir rajonuose, tol nesikeis
niekas. Tuomet jūsų vaikams padės tik fanatiškas jūsų pačių
spaudimas, įtikinėjimas, aukojimasis ir užsiėmimas kartu su jais.
Balose, pievose, purvynuose, garažuose, žiūrint kokią sporto šaką
vaikas pasirinks. Juk nepaisant Antrosios
Religijos arba Sporto Karaliaus titulo,
jūsų vaikui gali pritrūkti ūgio arba stiprios
širdies ilgam bėgiojimui. Arba jums gali
pritrūkti lėšų leisti vaikus pas tuos populiariųjų sporto šakų
trenerius ar į savaitgalines stovyklas. Tuomet gerų ir
prižiūrėtų aikštelių jūsų vaikui
nematyti. Štai tada teks rinktis kitą sporto šaką, kuria
užsiiminėti gali tekti vietose, kurias išvardijau aukščiau.
Jei
sutiksite su visame straipsnyje išvardintais teiginiais apie sporto
svarbą mūsų gyvenimui, atsakykite man, kas svarbiau – miesto
Tarybos narių pasodinti medeliai, ar aikštelė norintiems sportuoti
vaikams? Tarkime, nėra kitos vietos, tėra vienintelė tinkama, bet
ji apsodinta medžiais. Medžių yra ir daugiau, dar dešimtkart tiek
aplink prisodinta, ten aikštelei vieta netinka. Ar sutiktumėte, kad
vaikai svarbiau negu medžiai?
O
miesto politikai mano kitaip. Nes
pensininkai labai akylai stebi, kad nebūtų nupjautas nei vienas
medis. Nes dabar madinga būti žaliuoju. O
pensininkai sudaro didžiąją dalį rinkėjų.
Kaip
dabar labai populiaru, galėčiau paspekuliuoti ir emigracijos tema.
Jauni žmonės pagalvotų dar keliskart daugiau kartų prieš
emigruodami iš šalies, kurioje patogu auginti vaikus. Kurioje būtų
sąlygos ir vaikui ir jauniems tėvams užsiimti mėgiama ar įdomia
sporto šaka, leisti laiką žaidžiant parkuose, mėgėjų klubuose.
Tai viena iš dedamųjų, darančių gyvenimą prasmingu ir gražiu.
Koncertų ir teatrų gi niekas nesiruošia atiminėti, jie buvo, yra
ir bus, bet fiziškai aktyviam laisvalaikiui praleisti sąlygų
tikrai yra per mažai.
Užtai
dygsta daugiabučių kvartalai rekreacinėse zonose, žemės
sklypuose, kainuojančiuose milijonus. Kalbu apie Lietuvos
didžiuosius miestus. Ir žmonės nuolankiai su tuo susitaiko ir
toliau rinkimuose balsuoja už koncernų statytinius. Nėra ko
stebėtis, prieš keletą metų viename televizijos reportaže iš
Vilniaus jaunas tėvas, laikantis savo
keturmečio sūnaus ranką, su protesto plakatu kitoje rankoje
piktinosi: „čia, šalia mūsų, renovuoja mokyklos stadioną,
įsivaizduojat kas čia bus vėliau? Triukšmas, pilna vaikų
einančių į ir iš treniruotės, pilna automobilių mūsų
stovėjimo aikštelėse, argi čia įmanoma gyventi bus?“
Aš
jau įpratau tokiais atvejais nebesistebėti.
Tik
siūlau keistis. Iš pradžių patiems. Po to skatinti
keistis draugus, pažįstamus, šeimos
narius. Nes mes esame savo gyvenimo šeimininkai.
Geras straipsnis - kreipimasis į tėvus, pedagogus.
AtsakytiPanaikinti